Ką gi, Donatui prašant vakar susikūrė tokia vizija pagal jo žavųjį veikėją(faktai tikrai nesutampa su tikrove
):
Nepažįstamojo žavuolio vaidmenį atliko šis veikėjas:http://fotokudra.lt/img.php?img=50260
Vienuolikos minučių akimirka
Sėdėjau parke ant suolelio laukdama Indros ir varčiau naują knygą. Ji žadėjo būti įdomi, tačiau čia ir šiuo metu tikrai nesiruošiau jos skaityti. Pakėliau akis ir iš tolo jau pamačiau man mojančią draugę.
-Sveikute, Vakare,- jau priėjusi džiaugsmingai šūktelėjo mergina ir įsitaisė šalia ant suolelio,- atleisk.Kaip visada vėluoju.
-Nieko tokio.Geras oras, o ir žmones, einančius pro šalį, man patinka stebėti.Be to žiūrėk,- parodžiau naujausią pirkinį,- kokią gerą knygą įsigijau.
-Tikrai nebloga. Bendradarbė kaip tik baigė ją skaityti ir labai gyrė.
Kurį laiką paplepėjome apie knygą ir staiga akį patraukė sambrūzdis parko aikštelėje. Prie jau kurį laiką rymančios jaunuolių grupelės artėjo dar vienas vyrukas, o visa buvusi grupė labai jį entuziastingai pasitikinėjo.
-Vaje koks simpatiškas!- šūktelėjo Indra pasekusi mano žvilgsniu.
-Tai jau tikrai,- sugebėjau tik tiek išlementi stebėdama naują atvykėlį.
-O matei kokie jo plaukai?! O akys!!!- kažkur girdėjau draugės emocijas, o pati visą dėmesį sutelkiau į žavų tamsiaplaukį.
Nors jis buvo kiek tolėliau nuo mūsų suolelio, bet puikiausiai įžiūrėjau jo tankius tamsius garbanotus plaukus. Ausyje, kaip koks čigonas, segėjo auskarą, buvo kurį laiką nesiskutęs ir tie švelnūs šereliai (tą akimirką man jie atrodė švelniausias dalykas pasaulyje) suteikė jam valiūkiškumo ir žaismingumo, savotiško šarmo ir patrauklumo. Tą akimirką daugiau nieko nebemačiau, įsivaizdavau mus dviese vienas prieš kitą. O kai netikėtai, per atstumą, mūsų akys trumpam susitiko, aš jau skendau juose. Jų gylis skandino be bangų ir vandens sūkurių, jos traukė ir viliojo į save, lyg kokio burtininko magija. Negalėjau atplėšti savųjų nuo to angelo velniukiška išraiška. Jaučiau kaip artėju ir nenuleisdama savo akių nuo jo, priglundu visu kūnu, rankos paneria į tas nuostabias garbanas, o lūpos skanauja jojo lūpų skonį. Kūną užlieja karštis ir nupurto lyg elektra...
-Vakare!- kažkas šalia šūktelėjo ir papurtė,- kas tau?
-Kas?- lyg iš sapno prabudusi žiūriu į iš kažkur prieš mane atsiradusią Indrą.
-Ar tau viskas gerai? Tu lyg atsijungei, o dar kai jis į tave pažvelgė...
-Kas pažvelgė?- pasimetusi ir nesusigaudydama aplinkoj pažvelgiau draugės nurodyta kryptimi. Pamačiau tą patį žavuolį. Jis buvo pasisukęs šonu ir kalbėjosi su draugais. Lyg ir atsisveikinėjo.
-Bet mes ką tik...- negalėjau suprasti, kaip vienu metu galėjau būti ir šalia draugės ir skęsti aistringam bučiny su šiuo nepažįstamuoju.
-Ką mes ką tik? Ar jį pamatėm? Na taip. Jis atėjo gal prieš 10 minučių. Ir tu į jį taip įsispoksojai, kad man net nejauku buvo. O kai jis atsisuko ir pažvelgė į tave, rodos laikas sustojo ir jūs bendrautumėt telepatiškai.
-Tai jis nebuvo priėjęs?- vis labiau stebėjausi.
-Aišku, kad ne. Bet jūs vienas kitą rodos rijot ir nurenginėjot akimis,- nusijuokė mano draugė,- o dabar ramiai, jis artėja.
Pažvelgiau ta kryptimi ir tikrai, viliojančio žvilgsnio nepažįstamasis ėjo link mūsų. Širdis pradėjo nerimastingai plakti ir mūsų akys vėl susitiko. Tik šį kartą trumpai akimirkai. Vaikinas nusišypsojo ir jo skruostuose atsirado nežymios duobutės.
-Jis nuostabus,- sušnabždėjo Indra apkabindama mane per pečius.
-Taip...- atsidusau palydėdama žvilgsniu pro mus praėjusį vyruką. Jis ėjo lėtai, bet užtikrintai, lyg žinodamas savo vertę ir galią. Stebėjau jo siluetą vis labiau tolstantį ir galutinai išnykstantį už parko tvoros. Jis lyg sapnas išnyko amžiams.
