Sau prisiekiau, jog po šito savaitgalio JĮ išmesiu iš savo širdies. Ir išmečiau. Nesakau, jog pamiršau. Pamiršti juk būtų perdaug sudėtinga. JO dėka aš jau žinau ko aš noriu ir ko man reikia.
Jo dėka aš galiu rašyti ir turėti savo galvoje savo pasaulį.
Dabar taisykles žaidimui kuriu viena.
Dabar viena aš ir tuo labai džiaugiuosi.
Dabar tikiu, jog ateityje bus KAŽKAS. Kažkas beprotiškai gero.
Dabar man nebereikia kaukių, kurios patiko JAM.
Dabar galiu aš vaikščioti nepasidažiusi, lakuoti nagus raudonai ir rūkyti, kai tik noriu.
Dabar galiu aš būti silpna.
Aišku, dabar aš VIENA.
Bet, juk vienatvė visados baigiasi.
