...ar atradai save?
Bandžiau atsimerkti, nuo blakstienų byrančios traiškanos žemyn riedėjo. Užsnūdau. Matyt, kai šlaviau grindis tėvo-staliaus dirbtuvėj. Apsidairiau. Daugybė stalų, kėdžių, kryžių... ko tik čia neprimeistrauta, nepridrožta. Tik... priešais mane ant lentynos... jie... įvairiausiomis formomis iš medžio išdrožinėti... tomis akimis... mane matė...
As ir kazka maciau.O gal tik stebejau savo stovimojoje pozoje ir kentejau nejudejimo busenoje, mat visa kas mane supo kvepavo savastimi.Kvepavo savo gyvenimo kvapais, kuriu niekas nemato, niekas nejaucia ir tik voratinklio rezginiai visa tai supancioje laiko lyg saujoje.
As kazka vis jauciu...
Aš vienas? Akmuo.. O kur kiti? Namai ant smėlio gi nestovi... Jaučiu palengvėjimą, lyg kas medį, šaką jo iš širdies būtų ištraukę. Per tamsu, kad ką suprasčiau... Nenoriu suprasti. Suprantantys per daug kenčia. O paskui susiprate vistiek nusisuka nuo sumeluotos tiesos.
Grįžta sąmonė – šiandien sekmadienis, niekur nereikia skubėti.
Įsiklausau į ryto tylą – subarška šuns grandinė. Įlindo į būdą. Kažkas pažadino mus abu, bet tas kažkas nepiktas, pažįstamas, nes šuo nesulojo, tik pasiklausė ir nurimęs grįžo į šiltą guolį.
Niekas nesuvysto tamsoje ziemos...
Dabar paėmiau pirmą sąsiuvinį atsiminimams ir vėl sukirbėjo abejonė – o kokia prasmė? Juk žinau – nuvilsiu. Ypač jei tikitės kažko nepaprasto. Ne vien todėl nuvilsiu, kad nesugebu įdomiai rašyti, svarbiau yra tai, kad nieko įdomaus mano gyvenime nei nebuvo.
As neturiu vilties atrasti saves...
Atrasti saves. Patiketi savimi...
