Kaip nuostabiai mes gyvenom
Jau pora šimtų metų berods
Ir nepažinojom viens kito
Ir taip ramiai jau šimtas litrų
Lietaus lašų nukrito
Bet va reikėjo likimui juokaut
Niūrią dieną tave mano praeiviu atsiūst
Kad aš truputėlį pakėlus akis
Sudegčiau nuo saulės tarp tavo plaukų
Manyjė nusiautė mažytė audra
Aš tave myliu jau šimtą metų berods
Ir tą keistają Saulę tavo plaukuos
Leisk man nors dienai būt tavo draugu
Ant pirštų galų, prisiekiu, ateisiu
Ant kelių prieš tave aš nukrisiu
Ir ištirpsiu tyliam rytiniam rūke.
