Atrodo gyvenime yra tiek daug kelių. Pasirinkčiau vieną, nueičiau į mišką, kuris apgaubtu išmintinga tyla. Suvejočiau ir pasukčiau kitu, miesto ūžesys sugertų širdies ritmą. Pasileisčiau auksinių taku ir parduočiau sielą. Negrąžinamai. Žvyrkelis nuvestų ten, kur ką nors nuspėti sunku. O kur dar visos tos sankryžos, posūkiai, tiltai... Bandau paišyti žemėlapį, bet vos pradėjus keliai pasikeičia, kur buvo šiaurė dabar jau rytai. Ir vėl stoviu pradžioj, nežinodama kur link pasukti, kad netektų pasiklyst.
Ir viskas tik dėl to, kad bandau klausytis proto, kuris gyvenime nieko vertas.
