Vienišumas... Tyla... Galbūt net šiek tiek skausmo...
Pakeliu akis į dangų... Pilkuma... Pelenų spalvos danguje nesimato nė debesėlio... Užplūsta mintys... Mintys apie praėjusį rudenį ir žiemą... Kai buvau viena... Visai viena... Tada jaučiau tik skausmą. Skausmą be priežasties... Buvau paskendusi depresijos liūne. Ašaros riedėjo net per "didžiausią šventę",- 16tą gymšių... Tada buvo siaubinga...Staiga dangus spalva pasikeičia: tampa melsva... Mano gyvenime pasirodo Jis... Taip staiga ir netikėtai pasaulis nusidažo ryškiom spalvom... Staiga įsinoriu gyventi... Gyventi tik dėl Jo, tik su Juo... Praleisti pačias nuostabiausias dienas Jo glėbyje, jaučiant Jo aistringus bučinius, glamones...Lėtai lėtai žydru dangumi praplaukia baltas debesėlis... Tai tas Kitas, dėl kurio aš pamečiau galvą ir padariau didžiausią klaidą savo gyvenime... Tas Kitas mane staiga labai sužavėjo... Buvau pakerėta jo humoro, šypsenos ir kvailiojimų... Su tuo Kitu pasijutau saugi... Turbūt pirmą kartą gyvenime pajutau tą realaus saugumo jausmą, kai žinai, jog kažkas apgins...Staiga dangus dar kartą pasikeičia: tampa beveik juodu... Pradeda lyti... Tai mano ašaros po to, kai palikau jį ir suvokiau, ką padariau... Tos pačios ašaros, kurios prasidėjo tada, kai Jis karštai pabučiavo, o tada pasakė, jog tarp mūsų nieko nebebus... Bet aš vistiek kvailai tikėjausi...Lietus baigiasi... Dangus vėl tampa šviesiai pilkas... Dabar jaučiuosi visai gerai ir būdama viena... Neesu ypatingai laiminga: trūksta Jo, bet gyventi galiu... Dabar jau viskas kitaip, nors atrodo taip pat... Gyvenu tą patį, bet kitokį gyvenimą... Nuo šiol tikrai kitokį...
