O Jūs žinote, sere, kur buvau vakar? Jūs galbūt girdėjote, kad ten vyrai garsiai griežia smuikais, o moterys mėto į orą krakmoluotas servetėles. Dar jos įsidaigsto adatą į sijono pamušalą, kad vyrai godžiau žiūrėtų į plačias, kaip rėkiančių berniukų burnos, iškirptes. Žinote, adata - mano močiutės sesers burtai. Dar ji turėjo nutrintas kortas, o kai išburdavo, liepdavo niekada nesakyti „ačiū“. Sere, supraskit mane, labai sunku nesakyti „ačiū“, tad įsikibdavau į močiutės sesers suknios kraštą ir pasakydavau „ačiū“ gėlėtai medžiagai.
Sere, bet Jūs tikrai nežinote, kur aš vakar buvau? Nusiaviau batukus ir bėgau purvu išmuiluotais takeliais. Bėgau per lietų, bėgau per tamsą, bėgau, o mane vijosi. Žinote, baksnojo į nugarą smuiko stryku neskaudžiai. Prisiminiau, kaip su Jurga pirštais piešėme viena kitai ant nugaros ir bandėme atspėti, koks tai piešinys. Dabar, sere, aš moku piešti tik su sriubos šaukštu arba kojų pirštais pajūrio tešloje. Nors ten, kur vakar buvau, nebuvo nei sriubos, nei jūros. Bet Jūs turbūt nežinote, kur buvau. O aš Jums ir nesakysiu.
