Tavo beprasmiški žodžiai reiškia daugiau nei tu manei...ir keičia vis kita reikšmę kai tik tu užsimanai...
Ir visma pasauliui tu daraisi nesvarbus...
Nors kas čia tokio..
Tu svarbus niekada nebuvai ir nebusi...
Bet tu laimingas tik nuo skrydžio...
Kuri tau suteikia sparnai iš meilės jei...
Nors krysi tu į bedugne..
Vis gi manysi kad ižgyvensi šiam beprotiškam pasauli...
Nuo savo noro tu pakilsi..
Pakilsi bet ne taip aukštai kaip tykėjeis...
Ir liksi tu tarp savanaudišku,beprotišku, kartu ir samoningu minčių...
ir tarp
realybės kuri tau kelia šiurpa tik pažiūrėjus pro langa...kaip žmonės savę žūdo nuo meilės...
Nieko nesitikėjas tu tapsi kaip vienišas paukštis atidarytam narve...
Ir išskrist iš jo tu norėsi...
Bet prisimindamas kad meilė žūdo žmones...
nea ka aš čia kalbu...
žmonės žudosi nuo meilės..
beprasmei idiotai..
Po tavo skausmingo gyvenimo...
Tavo kambarį liks tik juodas ir šaltas šešėlis..
Kuris tave lydėjo visa tavo gyvenima..
Ir bus ikalintas tarp keturiu sienu..
Kuriuose tu prasėdėjei veltui ir nieko nenuveikėj...
Tik apmastydavai tu žmonių gyvenimą...
IR NUOTRAUKOS IŠ TAVO BESPALVĖS PRAEJTIES PASIDARYS KAIP NIEKADA SPALVINGOS...
Bet tarp jų tu nerasi to ko norėjėj rast...
Gerbiu tave už tavo sielvartos ištverima...
Bet padėt tau šiuo metu negaliu..
nes puoliau i beviltiška krizę...
~~ skirta mano isivaizduojamam draugui Tykėjimui ~~
