Kai augome kaimuose pas močiutes, su nuoširdžiausia nuostaba akyse stebėjom žydrą dangų, su pasigėrėjimu žydinčias obelis ir kriaušes (o skanume!), o su baime - netikėtai atbėgantį kažko susierzinusį aviną (kai kas paragavo ir jo kietos kaktos į užpakalį)...kelionei su tėvais, jei tik kas gyveno atokiau, dar ir kaip įvykiui, tikdavo ir "Žiguli" ir "Moskvič" ar tai "GAZ Volga 24"...Gera buvo kaime...miestas buvo poilsis nuo uodų, kiemo draugai, nekaltos (o kartais ojoj kokios pavojingos! :/) išdaigos..
Dabar gi apsidairai...ir vėl sodybų tuštėjimo metas..DejaVu...
..neįtikima, bet dar prieš nepilną gal mėnesį buvo galima patirt kone stebuklą- rods, neįtikima...
Buvo galima čia pat , Vilniaus pakraštyje, pasukus iš visai visiems įprastos civilizuotos gatvės, kuria važiuodavai lyg niekur nieko, per kalnelį pievute už beržynėlio, ir...kaip kokiam Haryje Poteryje, atsiveria...portalas : LT kaimo su išlūžusiom tvorom , sukiužusiais aptvarais, ir tais mokančiais duot į šoną jei nepatiko su kieta kakta sutvėrimais, laisvai besiganačiais..šulinukas kažkur...pažįstamas kvapelis..natūralus mėšliukas...stebi kaip įdomiai elgiasi tie garbanotieji...
..kas dar labiau (kur jau?) neįtikima...po poros sav, kuomet užsimanai tai kaip siurprizą parodyti draugams...neeeee..negali būt! - ten kyla privatus namas...to kaimiško vaizdelio ,to relikto, nebėra, ir nebebus....tik vilna voliojasi kur-nekur, kaip įrodymas, kad anąkart nebuvo sapnas...
Tai, ko nebebus....kas liko tik fiziškai suprojektuota į Ag mikrodalelių suspensiją želatinoje, juostoje...mat, turėjau kamerą...fizinis laiko įrodymas ant mano stalo. Filosofija...
|
