aš nieko nematau ir nieko negirdžiu. jau kokias dvi savaites. kartais gal reikėtų pasverti, ko daugiau: filmų, juostelių ar mandarinų? paskui dar būna toks pasakojimas: kai buvau tokia maža, kad net neprisimenu, kiek tada turėjau metų, ėjom su mama į svečius pas tokią tamuliaučienę (tik po kiek laiko supratau, kad žmonės iš įpratimo tą moterį vadina pavarde, ir net kreipiasi į ją pavarde, o ta moteris, beje, buvo mano močiutės sesuo). ilgai kambaryje neišbūdavau, eidavau į lauką ant kalniuko, o ką daugiau ant kalniuko veiksi, jeigu ne susirasirasi draugų? taip ir buvo. su viena drauge, kuri taip pat tada dar nemokėjo skaičiuoti, nuėjome į parduotuvę ir klausinėjome, ko mums išeitų nusipirkti už kelis rastus centus? šokoladuką? saulėgražų? o tai gal apelsiną? nea, neišeina apelsinas (vaikščioti nemoka, neturi kojyčių). bet tada toks dėdė nuperka apelsiną ir padeda mūsų pusėn ir palieka parduotuvę nieko nesakęs... ėėė, o tai jis čia paliko kažkaip. jums jums paliko, šypsosi pardavėja. ir mes tada dar nusiperkam gumos (kuri išeina, nes, matyt, gali kojytes nusilipdyti). paskui kitos istorijos prasidėjo, bet aš kadangi nieko negirdžiu, tai užmirštu jas papasakoti.
