užmerkiu akių vokus, jie sako, jog tai padeda.
tūkstančiai vorų ropoja vorele, tūkstančiai vorų ropoja vorele. Matau jų tinklus, tuštumos sienas, ir noriu matyti mažus rasos lašelius ant jų, žinot, kaip būna tose, paklausiose geros kokybės žalio atspalvio nuotraukose.
Atrodo niekas negali padėti, muzika, piliulės, knygų ištraukos, pokalbiai ir juokas.
Aš negaliu rašyti, net dabar, norint suregzi sakinį aš daugiau laiko liečiu savo plaukus, nervingai braukiu klaviatūros klavišais, aš noriu klykti, noriu klykti, pakrikę nervai ir neužilgo prasidėsiantis galvos skausmas, viskas kas man liko, jei tu dabar sėdėtum šalia, paprašyčiau mane nuraminti, paglostyti mano rankas, švelniai pabučiuoti, ir padainuoti lopšinę, įkvėpti truputį gyvybės ir padovanoti dalį savo ramybės.
Galvoje tuščia, ir aš vėl noriu verkti, tuščiomis ašaromis, mėtyti tuščias bombas į jūsų delnus.
