Nuošalioje kūdroje susituokė grakštus buožgalvis ir daili žuvelė. Neužilgo buožgalviui, kaip ir visiems tos rūšies gyviams, ėmė dygti kojos ir jis pavirto varliuku.
Tada kreipėsi į žmoną žuvį.
-Taip jau lemta, kad turiu gyventi sausumoje. Todėl ir tau teks persikelti į krantą.
-Bet brangusis,-suglumo žuvelė,-su pelekais ir žiaunomis galiu gyventi tik vandenyje. Krante iškart mirčiau!
Varliukas atsiduso.
-Myli tu mane ar nemyli?
-Žinoma, myliu!-patikino žuvelė.
-Taigi kelsimės, tiesa?-pabaigė varliukas. (B.Ferrero)
