Kai klausiausi - protas buvo beveik švarus, į galvą nelindo jokios mintys. Jokios.
Buvau visiškai atsijungęs nuo aplinkos.
Veidas tarytum ištirpo.
Jaučiau, kad galėčiau jį lipdyti lyg molį...
Jaučiau, tarsi kažkokia masė spaustų prie žemės visą kūną, bet iš vidaus energija ją laiko ir neleidžia prispausti manęs.
Jaučiau jėgą.
Jaučiau pasitikėjimą.
Būgnų dūžiai tai tik dar labiau sustiprino.
Girdėjau Kęstą, einantį į balkoną
Girdėjau jį kažką sakantį, bet nereagavau.
Pašaliniai garsai tuo metu veikė tarsi lytėjimas: smegenys juos fiksavo, tačiau nieko su jais nedarė.
Girdėjau tik muziką.
Muziką savyje.
Ir save –
muzikoje.
