Beždžionė užlipus ant šlaitinio stogo,
Apie prasmę ir būtį ilgą laiką galvojo.
Prasmė ir būtis, jos drauge nekeliauja,
Viena ir kita per atstumą bendrauja.
Antai va kaimynas savo būtį praganė,
Padėjo agurkas, druska ir samanė
Prasmė per tą laiką sau tyliai kikeno,
Iš to, kad kaimynas savo būtį pragano.
Štai Jurgis prasmės su naganu ieškojo,
Prabėgęs per kaimą puse liaudies paklojo.
Kai pastorius jį sustabdyti sumanė,
Tai Jurgis švinu savo sielą išganė.
Bobutė nusenus sėdėjo prie lango,
Per visą amželį prasmės ji nerado
Būtis užkankino ir traukia prie žemės
Prasmės vis nėra, gal čia kaltos kanapės?
Štai jaunas klapčiukas savo prasmę surado,
Bet greitai važiavo ir būties neužteko
Va namas statytas ir medis užaugo
Raudojo tėvai prie nedidelio karsto.
Gyvenime Mykolui nieko nestigo
Ir būtis ir prasmė kažkur tyliai pradingo.
Nesisekė Mykolui jų sulaikyti,
Kaip sapno dūmelis jos spėjo pranykti.
Nulipo beždžionė nuo šlaitinio stogo,
Paslydo ant čerpės ir greitai nusprogo...
