Kažkada turėjau cukrinį dangų. Baltą su karameliniais pakraštėliais ten, kur šviesdavo saulė. Taip niekada ir nesupratau, kodėl iš cukrinio dangaus krinta sūrios lyg druska ašaros.
Kažkada turėjau sidabrines naktis, kai mėnulis ir tūkstančiai žvaigždžių nedrąsiai žiūrėdavo pro mano langą. Taip niekada ir nesupratau, kodėl jos taip greitai išnyksta, palieka mane vienui vieną.
Kažkada turėjau ledines upes, kurios geldavo kojas rytais, jei įbrisdavau. Atgaivindavo širdį, išvaduodavo skausmą. Taip niekada ir nesupratau, kur jos bėga, kodėl taip skuba.
Kažkada turėjau glėbį svajonių. Neišpildytų, neišgirstų, bet taip nekaltai vedančių mane tolyn. Taip niekada ir nesupratau, kodėl jos manyje gyvena.
Kažkada turėjau kelią į ateitį. Neišgrįstą akmenimis, nesukurtą - kuriamą. Kasdien. Skirtingais būdais. Taip niekada ir nesupratau, kodėl kelių tiek daug, o maniškis tik vienas.
Kažkada turėjau Tave. Ir dabar turiu. Širdy. Giliai. Nematomą, bet jaučiamą. Negirdimą, bet įsivaizduojamą. Tave.
