sirpstu ir sau įsikandu - bėga vaisinės sultys nuo ausies prie ausies, nuo riešo iki nykščio, nuo bambos iki dešinės blauzdos. per tą slulčių bėgimą, per kvepiančio skystimėlio čiurlenimą nebegirdi kaip karvės keliu trepsena, kaip plaikstosi vėjyje geltonais auskarais nepažymėtos jų ausys, kaip orą prakerta kartus karviškos uodegos taukštelėjimas.
sėdžiu galinėje sėdynėje ir vis iškišu ranką pro langą. įkask ir tu, karvyte, įkask į mano prisirpusį riešą, įkask, kad paskui tik tave vieną sapnuočiau. na, ir dar septynias tavo seseris, kalnų višūnėlėmis šokinėjančias, sniegelį į kišenes kemšančias ir veidrodžių zuikiais į akis spingsenančias.
sako karvė, imk geriau mažą raganosį, kad jis tavo prisirpusį riešą ragu baksteltų, kad išbėgtų kvepiančios vaisių sultūs ir nutekėtų švariais kalnų šaltiniais. nieko nepalik čia, nebent tik daugelį dalykų.
